Kovo 26 d. mūsų mokykloje vyko etninės kultūros seminaras tema „Kalendoriniai papročiai“, skirtas rajono kultūros ir švietimo darbuotojams. Seminarą vedė Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros dėstytojas docentas daktaras Arūnas Vaicekauskas.

Seminaro metu svečias aptarė apeigų, ritualo bei papročių semantinę prasmę senovės lietuvių gyvenime, tradicijų ir modernumo sąsajas šiuolaikinėse Užgavėnėse, palygino šių dienų ir tradicines persirengėlių kaukes. Anot lektoriaus, nuo šiuolaikinių išraiškingų, ekspresyvių ir įvairiomis technikomis kuriamų kaukių senosios persirengėlių kaukės skiriasi tuo, jog buvo primityvios išvaizdos, tačiau turėjo perkeltinę prasmę – antropomorfinės ir zoomoorfinės būtybės simbolizavo ano meto aplinką: ir charakteringus tam tikrų žmonių grupių atstovus (pvz., Žydas, Kareivis), ir amžinuosius anapusinio pasaulio bei mitų veikėjus (pvz., Giltinė – mirties simbolis).

Kalbėdamas apie Užgavėnių tradicijas, mokslininkas paminėjo įdomų faktą: per šią šventę dažnai kartojamas šūkis „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“ turi konkrečią atsiradimo datą - 1982 m. Rumšiškių buities muziejuje švenčiant Užgavėnes, visi dalyviai pirmą kartą pakviesti tuo šūkiu iš kiemo išvyti žiemą. Šis faktas rodo, jog nūdienos visuomenė kuria švenčių tradicijas, suteikia joms naujas prasmes ir atspalvį.

Lektorius atkreipė dėmesį į tai, kad Užgavėnių papročiai susiformavo bendruomeniškoje kaimo aplinkoje, o mes, šiandien gyvendami miestietiškai ir moderniai, nepakankamai išanalizavę ir įsigilinę į papročių semantiką, bandome juos dirbtinai atkurti, gal dėl šios priežasties Užgavėnės dažnai būna nenatūralios ir ne visiems patrauklios. Anot mokslininko, mūsų karta vargu ar gali taip švęsti tradicines šventes, kaip šventė mūsų senoliai, laikydamiesi ritualinių apeigų ir įžvelgdami jose ypatingą prasmę, tačiau svarbu, kad moderniajame pasaulyje organizuojamos šventės neprarastų dvasingumo ir bendruomeniškumo jausmo.

Lietuviai nėra vieninteliai senųjų papročių tęsėjai, kurie persirengę tradiciniais liaudies švenčių personažais iš kiemo veja žiemą ar panašiu būdu mini kitas šventes. Persirengimo tradicijos švenčiant egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Kaip pavyzdį A. Vaicekauskas aptarė garsiojo Rio de Ženeiro karnavalo savitumus; demonstruodamas vaizdinę medžiagą pasakojo apie Ivrėjos mieste, Italijoje, vykstantį karnavalą, kurį stebėti mokslininkas vyksta beveik kasmet.

Apibendrindamas pranešėjas pabrėžė, kad šiais laikais tęsiant lietuvių tradicijas nebūtina nuosekliai atkartoti, tiksliai kopijuoti senąsias šventes, svarbu tradicinės šventės sumanymą įgyvendinti drąsiai improvizuojant, kuriant, taikant mūsų gyvenimui būdingas naujoves, neįprastas idėjas.

Seminare dalyvavę ir švietimo, ir kultūros darbuotojai, kurių bendradarbiavimas puoselėjant tradicijas ir ugdant jaunimą yra labai svarbus, susidomėję klausėsi pranešėjo. Akademinis požiūris, mokslininkų įžvalgos ir rekomendacijos, kuriomis siekiama senąsias tradicijas padaryti gyvesnes, patrauklias visuomenei, mums labai svarbios – juk ant senosios kultūros pamato yra statoma modernios visuomenės kultūra.

Etnologas A. Griškus, mokytoja I. Valošinienė