Saulėtą gegužės 19-osios rytą, mes 7-tų klasių mokiniai, išvykome į Bitėnus. Mus lydėjo lietuvių kalbos mokytojos Algimanta Norkaitienė, Loreta Songailienė, Silva Višinskienė ir socialinė pedagogė Nijolė Paulikienė.

      Pirmoji mūsų stotelė buvo prie Smalininkų tiltelio, kuris skiria Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Socialinė pedagogė N. Paulikienė mums pažėrė gausybę įdomių faktų apie šią vietą. Pasiklausę pasakojimo sėdome į autobusą ir patraukėme Bitėnų link. Atvažiavę ėjome pasivaikščioti po nedidelį sodelį. Čia fotografavomės. Mūsų dėmesį patraukė iš pasagų sudėtas gaublys ir sėdintis žmogus. Pasigrožėję meno dirbiniais aplankėme čia pat, sode, stovintį pastatą - Martyno Jankaus muziejų. Mus pasitiko gidė, kuri ir papasakojo apie Martyną Jankų, jo patriotizmą Lietuvai ir šiame pastate kadaise įsikūrusią knygų spaustuvę. Moteris mus supažindino su literomis, senomis knygomis ir netgi pademonstravo, kaip veikia senovinė spausdinimo mašina. Sužinojome, kad Bitėnuose gyvenę žmonės buvo labai raštingi. Šio krašto žmones nuo pat gimimo lydėjo šventa knyga. Gidė mums papasakojo ir apie nepriklausomos Mažosios Lietuvos aktą, kurį taip pat buvo pasirašęs Martynas Jankus, sužinojome ir apie amžinąją Rambyno knygą, kurią M. Jankus gavo nepriklausomos Lietuvos 10-mečio proga. Padėkoję už naujas žinias atsisveikinome ir vėl sėdome į autobusą. Trumpam stabtelėjome šalia Nemuno esančioje poilsiavietėje ir užkandome. Pasistiprinę grįžome į kelią. Atvažiavome į senas kapinaites. Apžiūrėjome senus paminklus ir kitus įdomius objektus. Pasisėmę ramumos ir rimties keliavome toliau.

      Atvykome prie Rambyno kalno. Iš čia atsiveria puikus vaizdas į Nemuną. Nulipome laipteliais žemyn, pasigrožėjome vaizdu. Nusilpę ir dar neatgavę kvapo prigulėme ant žolytės pasiklausyti legendos apie Rambyno kalną, kurią  paskaitė socialinė pedagogė N. Paulikienė. Pasirodo, kadaise čia gyvenęs ūkininkas, kuriam reikėjo girnų, pamatęs, kad ant Rambyno kalno guli puikus akmuo, nusprendė jį pasisavinti. Žmonės bandė jį atkalbėti įspėdami, jog kalną ištiks prakeiksmas, tačiau šis nepakluso. Nuskėlęs dalį akmens ūkininkas jį parsigabeno, bet kalnas padarė savo –  dalis jo nuskendo į Nemuną (įdomu tai, jog tikrais istoriniais faktais 1811 m. kalno dalis iš tikrųjų prasmego Nemune). Dabar legenda sako, kad kalnas sugriusiąs tada, kai paskutinis gabalėlis akmens bus išneštas. Taigi šis akmuo dar ir dabar stovi ant Rambyno kalno. Išklausę tokį įdomų pasakojimą sėdome į atobusą ir patraukėme namo.

Kamilė Ambrutaitytė