Progimnazijos reorganizavimas

Artėja gražiausios metų šventės – Šv. Kūčios, Kalėdos, o joms ruoštis pradedame švęsdami Adventą. Kas yra Adventas, kokia šio laikotarpio religinė ir filosofinė prasmė, kaip reikėtų elgtis, apie ką mąstyti šį rimties ir susikaupimo laikotarpį klausiame mūsų mokyklos tikybos mokytojos Sigitos Norkienės.

Mokytoja, kas yra adventas, kaip jį šventė anksčiau ir švenčia dabar katalikiškoji bendruomenė?

Adventas prasideda ketvirtąjį sekmadienį prieš šv. Kalėdas, o su juo prasideda nauji liturginiai metai. Adventas (lot. adventus - atėjimas) yra laiko tarpas, kurio metu laukiame Išganytojo atėjimo. Ankstyvoji Bažnyčia šventė tik Viešpaties Velykų paslaptį, o Kristaus gimimo diena pirmą kartą paminėta kur kas vėliau – tik IV a. Dionizo Filiokaro rankraštyje.

Šiuo metu bažnyčiose ankstyvais Advento sekmadienio rytais aukojamos specialios šv. Mišios Marijos garbei, vadinamosios Rarotos (lot. rorate coeli „siųsk rasą, dangau“). Tuomet uždegama baltu kaspinu papuošta žvakė, simbolizuojanti Nekaltą Jėzaus Motiną Mariją. Šios Advento Mišios atsirado tik VII-IX amžių sandūroje, bet pasninko laikymasis minimas jau IV a. (nuo šv. Martyno iki Kalėdų, t.y., spalio 11- gruodžio 25 dienomis).

Advento laikotarpis primena Mesijo laukimo džiaugsmą. Visais Advento sekmadieniais Bažnyčia mums skelbia viltį ir paguodą Izaijo ir kitų pranašų žodžiais. Juose skamba Dievo pažadas atsiųsti žmonijai gelbėtoją – Mesiją, per kurį „visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Iz 52, 10b).

Mūsų mokyklos mokiniai kiekvienais metais kartu su mokytojais daro Advento vainikus, degina Advento žvakeles. Kokia religinę ar simbolinę prasmę turi advento vainikai, žvakės?

Advento vainiko kilmė siejama su rytų Vokietijos liuteronais. XVI a. krikščionių namuose vainikas tampa Advento simboliu. Advento vainiko pynimo ir žvakių deginimo paprotys greitai paplito tarp protestantų ir katalikų, o vėliau persikėlė net ir į Ameriką.

Advento vainikai buvo tada ir dabar pinami iš eglišakių, kukmedžio, pušies ar net lauro šakelių. Toks vainikas būdavo pakabinamas palubėje keturiais rausvais kaspinais arba padedamas ant stalo. Viduryje vainiko yra dedamos keturios žvakės, simbolizuojančios keturias Advento savaites. Žvakės turi savo pavadinimus: pirmoji – Pranašų, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji –Angelų.

Vainikas tampo savaitinės ar kasdieninės maldos centru visai šeimai Advento metu. Pirmą Advento sekmadienį ir kitais sekmadieniais susirenka visa šeima, paskaito šv. Raštą, vaikai uždega žvakę, mama arba tėtis palaimina šeimą, pabaigoje šeima pagieda giesmę. Taip švenčiamas ar turėtų būti švenčiamas Adventas kiekvienoje katalikiškoje šeimoje. Deja, šiandien toks Advento vainikas daugiau yra namų dekoracija, šventine puošmena... Tačiau labai svarbu nepamiršti religinių tradicijų – jomis įamžinamas gyvas tikėjimas, pagarba Dievui, tikėjimui.

Advento laikotarpiu kviečiama susikaupti, mąstyti apie gyvenimo prasmę, pilnatvę, suartėti su Dievu... Kaip manote, ar šiandieniniam žmogui tai aktualu?

Adventas yra džiugus liturginių metų laikas, nes Dievas prisiartina prie žmogaus. Advento laikotarpiu leidžiamės vis giliau į rimtį, į darną, į susitaikymą su savimi, kitais žmonėmis, su Dievo pasauliu ir su Dievu. Per Adventą mes esame kviečiami atsiversti ir budėti. Šio laikotarpiu reikėtų deramai suvokti Advento pradžią ir pabaigą ir į savo namus neįsileisti komercinio blizgesio anksčiau nei ateis Kūčios, stabtelėti tyloje. Aišku, tai neįmanoma be maldos.

Advento laikotarpiu esame kviečiami labiau atsigręžti į esmines vertybes, pažvelgti į savo vidinį pasaulį, atrasti turėjimo ir būties prasmę, aktyviau gyventi ir puoselėti dvasinį gyvenimą, atsigręžti į šalia esantį ir artėti link kito savo žmogiškumo tikrumu.

Šiandieninio žmogaus gyvenimo tempas, ritmas yra labai didelis. Vis skubame, lekiame, bėgame, skaičiuojame, imame neretai užmiršdami tikrąsias ir amžinąsias vertybes. Adventas yra puikus laikotarpis visa tai apmąstyti, įvertinti, suvokti. Šis laikas – tai kvietimas permąstyti galbūt praeinančius metus, nuveiktus darbus, o gal ir nuodugniai ištirti visą savo gyvenimą, susitaikyti su tuo žmogumi, kuris yra kiekvieno mūsų viduje, – galbūt slepiamas, gal pavargęs, gal kankinamas nuolatinių problemų ir nebūtinai prasmingų rūpesčių, gal be galo bailus ir pilnas kompleksų dėl to, kas visiškai nereikšminga ir per daug materialu... Advento laikas – keturios savaitės, kad galėtume aktyviai dalintis vieni su kitais meile ir supratimu. Tai įsiklausymo ir gebėjimo išgirsti laikas.

Ar senovės lietuviai taip pat minėjo šį sakralų laikotarpį?

Senojoje lietuvių tradicijoje gruodžis – Elnio devyniaragio (mėnulio simbolio) mėnuo, kai gruodžio 21 d. minima žiemos saulėgrįžos šventė. Tai laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių darbų laikas. Senoliai tikėjo, kad šis laikotarpis – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Buvo įsivaizduojama, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl šiuo laiku būdavo apstu įvairių draudimų, susijusių su darbais, linksmybėmis, triukšmavimu.

Ko palinkėtumėt mokyklos bendruomenės nariams ir visiems žmonėms artėjančių švenčių proga?

Mokyklos bendruomenės narius ir visus žmones sveikinu su artėjančia Kristaus užgimimo švente ir linkiu, kad šventą Kūčių vakarą prieš laužiant Kalėdaitį (plotkelę) vienas kitam atskleistume savo sielos turtus, atvertume širdis, apsikabintume, atleistume vieni kitiems, pamiltume mūsų nemylinčius, paruoštume Meilei vietą prie stalo. Ir Kūdikėlis Jėzus, atneštų į visų šeimas savo meilę ir ramybę. Visiems linkiu ramių, jaukių, prasmingų švenčių.

Dėkoju už pokalbį.

Irmanta Valošinienė